Išorinių atitvarų konstrukcinius sprendinius galima suskirstyti i dvi sistemas: vėdinamąja ir
nevėdinamąją:
• Vėdinamosios išorinės atitvaros – tokios sienos, kuriose tarp šilumos izoliacijos ir apdailos sluoksnio yra įrengiamas vėdinamasis oro tarpas, kuriuo juda lauko oras, o sienos apačioje ir viršuje įrengiamos angos lauko orui į jį patekti.
• Nevėdinamosioms išorinėms atitvaroms priskiriamos visos atitvaros, kurios pagal savo konstrukcinį sprendinį nepriskiriamos vėdinamosioms atitvaroms. Paprastai kalbant, tai atitvaros, kurių visi sluoksniai yra glaudžiai prigludę vienas prie kito arba jei nėra glaudūs, tai ertė tarp sluoksnių yra uždara, joje nevyksta oro apykaita (ertmė nevėdinama).
Vėdinamos sienų konstrukcijos
Vėdinamos sienų konstrukcijos dažniausiai įrengiamos jų drėgninei būsenai pagerinti. Pastatu atitvaros praleidžia ne tik šilumą, bet ir vandens garus. Šaltuoju metų periodu garai juda iš erdvės, kurioje yra didesnė vandens garo koncentracija (patalpų viduje), į erdvę, kurioje yra mažesnė vandens garo koncentracija (išorės oras). Nors vandens garo judėjimas statybinėse medžiagose vyksta lėtai, tačiau suminiai praeinančios per atitvaras drėgmės kiekiai gali būti gana dideli, kad susikaupusi drėgmė pakenktų pačiai konstrukcijai arba patalpų mikroklimatui. Statybinės medžiagos nevienodai praleidžia šiluma ir vandens garus. Pluoštinės šilumos izoliacinės medžiagos gerai praleidžia vandens garus, todėl išorinėje šilumos izoliacinio sluoksnio dalyje yra tikėtina vandens garų kondensacija. Vėdinami oro tarpai pagerina atitvaros drėgmine būsena, nes šiuose tarpsluoksniuose susidaro sąlygos orui judėti dėl išorės oro poveikio. Judantis oras suintensyvina drėgmės garavimą nuo medžiagų paviršiu ir sudaro sąlygas drėgmei pasišalinti per vėdinimo arba drenažines angas. Dažnai naudojamos sienų konstrukcijos susideda iš laikančiojo muro, termoizoliacinio sluoksnio, vėdinamo oro tarpo ir lakštinių apdailos medžiagų – plokščių ar
lentelių (1 ir 2 pav.) Tokiose konstrukcijose esanti akmens vata lengvai praleidžia vandens garus nuo vidinio laikančiojo sluoksnio į vėdinamą oro tarpą, termoizoliacinė medžiaga nesiliečia su apdailinio sluoksnio medžiaga. Vėdinamame oro tarpe judantis oras, esant orui laidiems termoizoliacinių medžiagų sluoksniams, skverbiasi į paviršinius sluoksnius ir padidina šiuose sluoksniuose vykstančius konvencinius šilumos mainus.
1 pav. Mūro sienos šiltinimo detalė, kai apdilai naudojamos lakštinės medžiagos.
2 pav. Mūro siena kaip apdailai naudojamos lakštinės medžiagos.
Sienose, kurio vidinis laikantysis sluoksnis įrengtas iš medinių rastų ir termoizoliacinio sluoksnio iš akmens vatos vidutinės eksploatacinės temperatūros yra žemesnės negu visos sienos vidutinės eksploatacinės temperatūros, nes laikančiojo sluoksnio šiluminė varža dažniausiai sudaro (15-30) % visos sienos konstrukcijos šiluminės varžos. (3-4pav.). Labai svarbu prieš renovaciją nustatyti, kokia tarp rastų įrengtų sandarinimo medžiagų būklė.
Jeigu rastinės sienos apmūrytos, esamo oro tarpo negalima užpildyti termoizoliacinėmis medžiagomis, kadangi nesant vedinimo, rastai gali supūti. Rastines sienas apmūrijant arba kitaip įrengiant apsauginį sluoksnį iš išorės, būtinai turi būti įrengiamas vėdinamas oro
tarpas.
3-4 pav. Vėdinamos sienos su medinių rąstų laikančiuoju sluoksniu konstrukcinė schema.
Nevėdinamos sienos šiltinimo sistemos.
Nevėdinamos sienų apšiltinimo iš išorės konstrukcijos įrengiamos tada, kai pastato laikantysis sluoksnis nelabai laidus vandens garams, o išorinis apsauginis sluoksnis gerai praleidžia vandens garus, bet nelabai laidus lietaus vandeniui. Tokios konstrukcijos pavyzdys yra dvi sluoksnės iš išorės akmens vata apšiltintos sienos su plonasluoksnio tinko apdaila – vadinamosios išorinės termoizoliacinės kompozicines sistemos su tinkuotu apdailos sluoksniu, nudažytu silikatiniais dažais Šios konstrukcijos laikančiojo ir apdailos sluoksnių savybės turi būti suderintos taip, kad pro laikantįjį sluoksnį prasiskverbę garai suspėtų praeiti pro apdailos tinko sluoksnį. Nevėdinamoms sienų konstrukcijoms priskiriamos taip pat visos iš vidinės pusės apšiltintos sienos. Kadangi tai retai naudojama
sienų konstrukcija.
Nevėdinama siena su plonasluoksnio tinko apdaila.
1 – Termoizoliacines plokštės, 2 – Tvirtinimo elementai (smeiges), 3 – Angokraščių izoliacija, 4 – Metalinis arba stiklo pluošto tinklelis, 5 – Gruntas, 6 – Tinkas išlyginamasis sluoksnis, 7 – Dažai
Šios konstrukcijos apšiltinamojo ir apdailinio sluoksniu savybes turi būti suderintos taip, kad pro laikantįjį sluoksnį parsiskverbęs garų kiekis suspėtų praeiti pro apdailinio tinko sluoksnį. Naudojant plonasluoksnio tinko apdaila, iš išorės sienos apšiltinamos greitai, nereikia papildomų pamatų gaunama norima architektūrinė išvaizda, jo kaina vidutinė. Šios konstrukcijos amžius – iki 30 metu. Šiam apšiltinimui įrengti turi būti naudojamos sertifikuotos apšiltinimo sistemos, kurias sudaro termoizoliaciniam sluoksniui klijuoti naudojami klijai, armavimo sluoksnis, tinklelis ir apdailinis tinkas. Įrengiant šias sistemas,
turi būti griežtai laikomasi sistemų gamintojų nurodymų. Termoizoliacinis sluoksnis gali būti įrengiamas iš mineralinės vatos arba polietileninio putplasčio. Naudojamos dviejų rušių mineralinės vatos fasadinės plokštės. Įprastinės plokštės turi būti pakankamai stiprios, kad atlaikytų fasadus veikiančias vėjo apkrovas. Siekiant padidinti sistemos atsparumą tempimui, naudojamos vertikaliai orientuoto plaušo plokštės, kurių stipris tempiant statmenai plokštės paviršiui didesnis už įprastinių plokščių. Polietileninis putplastis, naudojamas išorinėms apdailos sistemoms įrengti, turi būti pakankamo stiprumo, kad atlaikytų vėjo apkrovas.